Mažeikių karatė klubas DANAS

Karatė istorija

Karatė istorija

Tokio karatė, kokį dabar pažįstame, ištakų, atsigręžus šimtmečius atgal, reikėtų ieškoti Okinavos saloje, didžiausioje visame Riukiu salyne. Tuomet šis regionas, dėl savo nepriekaištingos geografinės padėties, buvo vienas svarbiausių Pietų bei Rytų Azijos prekybinių centrų. Jūros keliu laivai, viliojami nematytų prekių ir kultūros, čia traukė iš aplinkinių Pietryčių Azijos valstybių. Nepaisant to, Riukiu salos jautė didžiulę gretimosios Kinijos įtaką visais įmanomais gyvenime aspektais: tiek ekonominiu bei politiniu, tiek ir kultūriniu. Taip pat vidinę nesantaiką kurstė nesiliaujančios kovos dėl valdžios, o riaušės bei maištai tapo kone kasdienybe. Viskas pradėjo keistis XV amžiaus pradžioje. Tuometinis karalius Sio Sinas pagaliau į salas atnešė ramybę, tačiau, kad taika ir vienybė būtų užtikrinta, jis paleido raštą, draudžiantį gyventojams nešiotis bet kokius ginklus. Įdomu tai, kad būtent dėl šio griežto draudimo atsirado vietinis tė (“te” – ranka), arba kitaip dar vadintas totė, suprastas kaip okinavietiškas karatė.

Tarp Okinavos ir Kinijos, šalių santykiams buvus glaudiems, pradėjo vykti savotiški kovos menų mainai. Salos meistrai traukdavo į Kiniją semtis didesnių žinių, mokytis čvanfa technikų bei tobulinti savojo kovos stiliaus, o kinai, kaip diplomatinių atstovybių palyda, – plaukė į Okinavą susipažinti su kempo boksu.

XVII amžiaus pradžioje japoniškasis Sacumos klanas į savo rankas perėmė visą Riukiu salyną. Situacijai pasikeitus, tuometinio Okinavos vietininko Shimazu sprendimu buvo stipriai apribotos salos gyventojų teisės bei laisvės. Situacija, susijusi su ginklais, buvo dar labiau sugriežtinta. Drausta ne tik juos nešiotis, bet ir apskritai laikyti namuose: atsitiktinai rastas net ir surūdijęs kardas būtų galėjęs užtraukti ypatingai liūdnas pasekmes. Susiklosčius tokioms aplinkybėms pradėjo kurtis slaptos organizacijos. Į vieną jų susibūrė ir garsiausieji okinavatė meistrai. Ši slapta sąjunga rūpinosi konspiratyviu tė mokymu, žinias perteikiant tik kruopščiai patikrintiems ir absoliučiai patikimiems asmenims. Ilgainiui šitaip susikūrė daug nedidelių mokyklų, neretai pogrindinę veiklą vykdydavusių tiesiog atskiro klano ar šeimos ribose. Mokytis tė pas kinų meistrus išgalėjo tik vienetai: dažniausiai šia privilegija mėgaudavosi kilmingieji okinaviečiai. Paprastiesiems žmonėms galimybių išvykti mokytis į Kiniją nebuvus, pastarieji bandydavo patys ugdytis savuosius kovos būdus. O tokioms savamokslėms praktikoms galimybių pasitaikydavo nemažai: neramiais laikais gausiai plėšikauta, puldinėta, kildavo maištai, taip pat – vykdavo keršto žygiai prieš valdžią. Taigi, stengdamiesi apsaugoti savo gyvybę nuo ginkluotų karių, Okinavos valstiečiai ėmėsi gintis iš kasdienio naudojimo daiktų sukurtais įrankiais, derindami tokią savigyną su kruopščiai priderintomis tė žiniomis. Kovos tada būdavo žiaurios, dažniausiai – iki mirties, o su savadarbe amunicija stojus prieš karinę ginkluotę, rodos, turėjo būti aišku, kas nugalės. Tačiau vietiniai gyventojai kovojo aršiai, vadovavosi filosofija “neleisk, kad smogtų tau, bet triuškinančiai smok pats”.

Katų reikšmė

Japonus mirtini tė kovos meno padariniai nemenkai išgąsdino, todėl labai greitai jis buvo viešai uždraustas. Tačiau bet kuriuo atveju tai okinaviečiams nesutrukdė treniruotis slaptai.

Ilgainiui pradėjo rastis įvairūs tė stiliai bei pakraipos. Nepaisant atsiradusių skirtybių, visą šį meną vis tiek vienijo į nustatytas sekas, arba katas, susietos žinios. Katomis vadinti pavidalai, kuriuose įvairūs gynybos bei puolimo būdai vieni su kitais saistėsi pagal tam tikrą seką: taip buvo formuojama kova su vienu ar keliais priešininkais. 

Vargu ar kas besuskaičiuotų, kokia gausybė katų egzistavo senaisiais laikais, nes kiekvienas meistras galėdavo nesudėtingai sukurti naują arba pakeisti senąją. Įdomu tai, kad itin daug pagrindinėse karatė stilių kryptyse šiandieną naudojamų technikų buvo sukurtos būtent Kinijoje. Galima net apibendrinti, jog katos – tai ne kas kita, kaip laiko nušlifuotos iš kartos į kartą perduotosios totė žinios.

Karatė stiliai

Per laiką susiformavo įvairios karatė stilių kryptis, kurių, beje, pavadinimai buvo suteikiami pagal kilmės vietoves.

Nahatė stilių stipriai formavo “išorinė“ kinų čvanfa mokykla. Jo praktikose didelis dėmesys buvo kreipiamas į ugdymą tokių savybių, kaip jėga, pusiausvyra ar ištvermė.

Siuritė, vėliau gavusi siorinriu pavadinimą, šliejosi prie “vidinės” Pietų kinų mokyklos, kartu – siekė išlaisvinti bei formuoti būtent psichinę stiprybę, kvėpavimą, vidines galias ir energiją. Tai – minkštoji karatė forma.

Na, o, pavyzdžiui, tomaritė stilius buvo suformuotas vadovaujantis siorinriu ir sioreiriu elementais, nei vienas nepriklausė nei “išorinei”, nei “vidinei” mokykloms.

Laisvė karatė, kada vėl buvo galima jį praktikuoti nesislapstant, atėjo tik XIX amžiaus pabaigoje Okinavai oficialiai tapus Japonijos prefektūra: politinė įtampa slūgo, rodėsi įvairios ekonominės bei visuomeninės permainos, vietiniai pradėjo taikytis prie japoniškų tradicijų. 

Didžiulio visuotinio dėmesio šis kovos menas netikėtai sulaukė 1890-aisiais. Atsitiktinai, medicininių apžiūrų metu, vienas gydytojas pastebėjo kai kurių karinėn tarnybon pašauktų okinaviečių itin tvirtą sudėjimą. Pastariesiems atskleidus apie praktikuotas karatė technikas, sužavėtas prefektūros mokymo ir auklėjimo komisaras Ogava Sintaras iškart įsakė šį kovos meną įtraukti į mokyklų programas. Jų sudarymo ėmėsi siuritė meistras Ankui ltosu, gerai išmanęs ir švietimo reikalus. Po kelių metų visose Okinavos vidurinėse mokyklose karatė buvo oficialiai įtrauktas į sportinių dalykų sąrašą.

Šis žingsnis buvo gerokai svarbesnis, nei buvo galima tada numanyti: prieš tai sietas tik su savigynos ir žūtbūtinės kovos tikslais, karatė dabar įgijo naują, kūno tobulinimo, vaidmenį.

Itin didelį indėlį kovos meno istorijoje paliko Gichin Funakoshis, kuris, besinaudodamas siorinriu ir sioreiriu elementais, susistemino okinavietiškąjį karatė bei išskyrė jo struktūrą. Taip pat gilius pėdsakus karatė reformavimo kelyje paliko ir Kanrio Higaona. Grįžęs iš Kinijos, kur tobulino savąsias technikas pas kinų meistrą Liu Liu Ko, okinavietišką versiją jis papildė nauju principu, sujungusiu gynybinius dziuno judesius su gono kontrasmūgiais. Būtent ši reformacija pasėjo dirvą vėliau atsiradusiams godziuriu bei sitoriu karatė stiliams.

Gichin Funakoshis

Gichin Funakoshis – tai šiuolaikinio karatė tėvas, įkūręs bene plačiausiai žinomo karatė stiliaus shotokan mokyklą. Jis buvo vienas Okinavos meistrų, 1922-aisiais pristatęs šį kovos meną Japonijai. Funakoshi karatė subtilybių mokė įvairiuose šalies universitetuose, o vėliau buvo paskirtas ir Japonijos karatė asociacijos garbės vadovu nuo šios įkūrimo pradžios 1949-aisiais.

O viskas prasidėjo nuo jo drauge su bendraminčiais organizuotų įvairių viešų karatė demonstravimų. Šiems žmonėms senasis kovos menas jau nebesisiejo vien tik su kova ar savigyna: jie tai regėjo kaip tobulą įrankį kūno ir charakterio formavimui.

Funakoshi karatė demonstraciją stebėjęs tuometinis sosto įpėdinis Hiro Itas buvo taip sužavėtas reginio, kad šis pakvietė meistrą į 1922-aisiais Tokijuje vykusį pirmąjį nacionalinį renginį, skirtą budo menams. Taigi, Senajame Kokodane, tuometiniame Tokijo budo centre, Funakoshiui drauge su Gima Shinkinu, jaunu mokytoju iš Okinavos, surengus karatė demonstraciją, ir vėl pakerėjo publiką, o bene labiausiai – šiuolaikinio dziudo tėvą Jigoro Koną. Pastarojo paskatintas, Funakoshis liko mokytis Tokijuje ir jau 1924-aisiais Keio universitete įkūrė savo pirmąjį dodzio.

Funakoshis buvo ne tik karatė mokytojas, bet ir mielai kurdavo eiles. Beje, ir shotokan stiliaus pavadinimas kilo būtent iš jo kūrybinio pseudonimo Shoto. 

Karatė tapimas sportu

Tuo laikotarpiu karatė patyrė didžiules permainas. Susižavėjimas šiuo kovos menu buvo toks didelis, kad atsirado kone būtinybė greta kendo ir dziudo jį įtraukti į mokyklų bei universitetų kursą, taip pat – į rengimo armijai kalves. Tačiau tiek Gichin Funakoshis, tiek kiti okinaviečių meistrai, pasekę pastarojo pavyzdžiu ir atvykę į Japoniją, tokiam žingsniui labai prieštaravo. Nė vienam jų mintis, kad karatė gali tapti sportu, nepatiko, tačiau vardan tolimesnio šio kovos meno propagavimo turėjo su tokiomis permainomis sutikti.

Ilgainiui pasikeitė ir pačios karatė sąvokos užrašymas. Prieš tai buvę ženklas “tang”, reiškęs priklausomybę Kinijai bei Tangų dinastijai, buvo pakeistas į kitą taip pat skambėjusį ženklą “kara”, reiškusį “tuščias”. Būtent taip ir gimė vadinamoji “tuščios rankos” technika, arba tiesiog karatė. Nors oficialiai šie pavadinimo pokyčiai buvo grindžiami budistine filosofija, tačiau veikiausiai tai tebuvo būdas įtikti Japonijai. Tai nebebuvo vien tik pakeistas pavadinimas, bet ir žingsnis, nuo kurio šį kovos meną pasaulis pradėjo pažinti kaip japoniškąjį karatė. Tačiau, įdomu, kad Tekančios saulės šalyje dar ir šiandien, prakalbus apie pirmykštį kovos meną neretai panaudojama senoji okinavietiška sąvoka.

Ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis Japonijoje pasižymėjo itin aktyvia pedagogine veikla, padėjusia tvirtus pagrindus karatė paplitimui didžiausiuose Tokijo, Osakos ir Kioto universitetuose. Kartu pradėjo steigtis įvairiausi šio kovos meno klubai. Pirmąją karatė sąjungą 1935-aisiais įkūrė Gogenas Yamaguchis. Jis taip pat pristatė ir savo sukurtus kovos pratimus, kurie vėliau tapo dzijukumitė pirmtakais.

Dar viena metamorfozių banga karatė užklupo Antrojo pasaulinio karo bei iškart po jo sekusios amerikiečių okupacijos laikais. Dalis išvykusių meistrų niekada nebesugrįžo į Japoniją, o sugrįžusieji – parsivežė daug kovos menų naujovių, dar nematytų technikų, kuriomis greitai papildė savuosius metodus. Iš pradžių amerikiečiai draudė užsiiminėti karatė, todėl okinaviečiams vėl teko prisiminti slaptų praktikų metus. Tačiau tai netruko ilgai: šis okupantų draudimas ne tik buvo labai greitai panaikintas, bet ir, pastebėjus kovos meno naudą, jo technikos pasiekė pačias Jungtines Amerikos Valstijas. 

Oficialiai šiuolaikiniu kovos sportu karatė buvo paversta pokario laikotarpiu. Tuomet pradėtos organizuoti ir įvairios varžybos, steigti organizacijos, iš kurių, beje, pirmoji buvo Japonijos karatė asociacija. Tačiau tokie perversmai, naujai atsiradę stiliai, griežti reikalavimai jiems, ir, apskritai, subtiliojo kovos meno susportinimas žeidė Gichin Funakoshio širdį. Jis tikėjo vieninteliu tradiciniu karatė, kuris galėjo atsiskleisti tik treniruojantis visą gyvenimą. Likimo ironija, tačiau būtent Funakoshio mirties metais, 1957-aisiais, Japonijos karatė asociacija surengė pirmąjį šalies čempionatą.

Europą karatė pasiekė 1954-aisiais, kada prancūzas Anri D. Plė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įkūrė pirmąjį visame Senajame žemyne budo dodzio, tačiau neilgai trukus garsas apie šį kovos meną plačiai pasklido ir po kitas šalis.

1990 m. įkurta didžiausia sportinio karatė federacija  – WKF