Mažeikių karatė klubas DANAS

Karatė praktikavimas

Karatė praktikavimas

Karatė gali būti praktikuojamas įvairiai – kaip menas (budō), sportas ar savigynos mokslas, tačiau tradicinis karatė akcentuoja būtent savęs tobulinimą (budō). Mokymas remiantis šiuolaikiniu japonišku stiliumi pabrėžia psichologinius elementus, tinkamai susietus su požiūriu (kokoro), tokius, kaip atkaklumas, drąsa, dora bei lyderystės įgūdžiai. Visiškai kitos taisyklės galioja sportiniame karatė, kur akcentuojamas treniravimasis bei konkurencija. Kai kuriuose šio meno stiliuose naudojami ir ginklai.

Paprastai karatė praktikos yra skirstomos į:

KIHON (pagrindai), KATA (formos) bei KUMITE (kova).

Kihon

Tai bendrai grupėmis atliekama kuri nors viena karatė technika arba technikų kombinacijos.

Kata

Tai formalizuota judesių seka, pristatanti įvairias puolimo bei gynybines stovėsenas, paremtas koviniais elementais. Jų praktikos su tikrais priešininkais vadinamos bunkai, parodančiu, kaip kiekvienas judesys bei technika turi būti atliktai, ir, apskritai, padedančiu geriau suprasti kata. Norint pasiekti oficialų karatė rangą (KYU ar DAN), būtina pademonstruoti tam tikrą pasirodymą su konkrečiam lygiui privalomomis kata technikomis.

Kumite

Laisva kova (pažodžiui išvertus – “susitinkančios rankos”), naudojama tiek sportinėje karatė, tiek ir savigynos mokymuose. Struktūrizuotame kumite (yakosuku) du dalyviai atlieka surežisuotą technikų seriją, kada vienas puola, o kitas – ginasi. Laisvo smūgiavimo kumite (Jiyu Kumite) dalyviams leidžiama norimas technikas iš visų galimųjų pasirinkti patiems. 

Dojo Kun

Iš bušido tradicijos kilęs gairių rinkinys, plačiai naudojamas ir karatė. Šios gairės taikomos tiek dojo (treniruočių salėje), tiek kasdieniame gyvenime.

Priemonės gerai būklei išlaikyti. Pavyzdžiui, Okinavos karatė naudoja papildomą techniką, vadinamąją hojo undo, pasitelkiant nesudėtingus akmeninius arba medinius kovos įrankius, tokius, kaip smėlio pripiltos jėgos puodynės ar mediniai treniruokliai makiwara, sudarantys pasipriešinimą treniruojant smūgius į taikinį. Tokie ir panašūs papildomi pratimai padeda padidinti jėgą, ištvermę, greitį ir raumenų koordinaciją. Sportiniame karatė pabrėžiama aerobikos pratimų, anaerobinių pratybų, jėgos, judrumo, lankstumo, ir streso valdymo svarba. Konkrečios praktikos skiriasi priklausomai nuo mokyklos bei mokytojo. 

Sportas

Nors Gichin Funakoshi yra kadais pasakęs, kad varžybos karatė neegzistuoja, tačiau daugiau nei per pusę amžiaus viskas labai pasikeitė. Šiandieną pasaulyje veikia įvairios sportinio karatė organizacijos bei federacijos, pavyzdžiui, Tarptautinė tradicinio karatė federacija (ITKF), Karatė mėgėjų organizacija (AOK), Pasaulio karatė federacija (WKF), Amerikos karatė asociacija (AKA), Pasaulio karatė-do federacijų sąjunga (WUKF), Pasaulio karatė konfederacija (WKC) ir daugelis kitų. Jos organizuoja atviras bei uždaras varžybas tiek vietiniu, tiek pasauliniu lygiu. Šiuose turnyruose vieni prieš kitus varžosi skirtingų mokyklų bei stilių atstovai, demonstruodami savo kata, smūgiavimo bei ginklų technikas.

Pasaulio karatė federacija yra didžiausia sportinio karatė organizacija. Ją Tarptautinis olimpinis komitetas pripažino kaip vienintelę, atsakingą už karatė varžybas Olimpinėse žaidynėse. Ši karatė organizacija nustatė bendras visus beginklio kovos meno stilius reguliuojančias taisykles. Sportinio karatė varžybose egzistuoja dvejos disciplinos, kumite ir kata, kuriose varžovai gali dalyvauti tiek individualiai, tiek komandomis.

Sportinis karatė »

Rangų sistema

1924-aisiais shotokan karatė įkūrėjas Gichin Funakoshi šiam kovos menui pritaikė dziudo įkūrėjo Jigoro Kano naudotą lygių sistemą su tam tikru skaičiumi įvairiaspalvių diržų. Šią praktiką vėliau pritaikė ir kiti Okinavos mokytojai. Rangų sistema yra suskirstyta į dešimt mokinio (KYU) ir dešimt meistrų (DAN) meistriškumo laipsnių. Pradedančiųjų pažanga matuojama nuo žemiausio laipsnio iki aukščiausio bei išskiriama įvairiaspalviais diržais, o meistrų – atvirkščiai. Pastarųjų rangas pabrėžiamas juoduoju diržu. Paprastai pirmieji šeši meistrų (DAN) laipsniai pasiekiami laikant egzaminus, o visi aukštesnieji – suteikiami kaip garbės ženklas, už ypatingus nuopelnus ar pasiektą amžių. Reikalavimai rangui įgyti skiriasi priklausomai nuo karatė stiliaus, organizacijos, mokyklos. Kyu pabrėžia pozicijas, pusiausvyrą ir koordinacija, o aukštesniuose laipsniuose – prisideda greitis bei jėga.